☀ Editor's Choice: "Letter to Sylvia Plath" Tautvyda Marcinkevičiūtė

1 December 1995

Dear Sylvia,

I write you in as harsh a winter as when
                                                                     in an ambulance
Thanatos leaned over you, and I didn't know
what Eros looked like, since I was only eight.
But I am eight years older now than you were then,
and in order to understand your departure
from this crazy Casino, on whose roulette wheel
depends not only money and glory, but even
completely unsuspecting in the next room
sleeping infants, hugging their stuffed predators,
I translated your poems: I understood that you were able
to exist, already looking at yourself
                                                                  from a distance,—
as if this everyday world were a bee box,
from which burning unintelligible Latin syllables would draw
                            you like its owner—Caesar.
Maybe you can tell me also
why the sound of the door to the next room opening
                                                    at half past seven,
                                                                 at dawn,
returns to the bee box, to the swarm itself,
and I can't understand this international conversation through a black
telephone coffin—between you and me.

Laiškas Sylvia Plath

        1995 gruodžio 1 d.

        Mieloji Silvija,

rašau Tau tokią pat atšiaurią źiemą kaip tada, kai
                                                                     greitosios pagalbos automobilyje
virš Tavęs pasilenkė Thanatos ir aš nežinojau,
kaip atrodo Eros, būdama tik aštuonerių.
Užtat dabar esu aštuoneriais metais vyresnė už Tave
ir tam, kad suprasčiau Tavo pasitraukimą
iš šio beprotiško Casino, ant kurio ruletės
užstatomi ne tik pinigai ir šlovė, bet ir nieko
neįtariantys gretimame kambaryje
miegantys kūdikiai, apsikabinę pliušinius plėšrūnus,
išverčiau Tavo eilėraščius: supratau, jog Tu sugebėdavai
egzistuoti, jau iš toli žvelgdama
                                                    į save,—
lyg šis kasdienis pasaulis tebūtu avilys,
iš kurio sklindantys nesuvokiami lotyniški skiemenys trauktų
                         Tave lyg jo savininką —Cesarį.
Gal gali atsakyti, kodėl ir mane
durų girgžtelėjimas gretimame kambaryje
                                         pusę aštuonių ryto,
                                                    brėkštant,
sugrąžina į avilį, į patį bičiu spiečių,
ir aš nebesuprantu šio tarptuatinio pokalbio su juodu
telefono karstu—tarp Tavęs ir manęs.